top of page
  • DvaroKavos

Mokytis žiemojimo

Atnaujinta: 01-15


Taip, žiemą kavų norisi dažniau ir gardesnių, arbatų kvapnesnių, norisi saldumo, prieskonių, šilumos ir daugiau jaukumo, net jeigu jo nestokojame ir kitais metų laikais.

Ilgi vakarai ir užpustytos gatvės leidžia pagaliau atsiversti tą, gal net nuo pavasario laukiančią, knygą, įsigilinti į naujo stalo žaidimo taisykles, sukviesti draugų vakarienei, išmėginti naujų būdų pasilepinti tiek kūnu, tiek siela.


Mūsų protėviai dar ne taip seniai žiemos vakarus leisdavo užsiimami darbais ir žaidimais, be kurių neįsivaizdavo savo gyvenimo. Tai buvo metas pagaliau neskubant pabendrauti, pamatyti vienas kitą, perduoti iš kartos į kartą pasakojamas pasakas ar giminės istorijas. Rankdarbiai ir žaidimai aplink pečių buvo stipriausia šeimą vėl iš naujo surišanti jėga, kurios galėjo pritrūkti kitais metų laikais, kai visas dėmesys likdavo nukreiptas į lauko darbus.


„Mano mama megzdavo pirštines ir kojines, o tada duodavo jas tėčiui suvelti. Į kibirą pildavo karšto vandens, merkdavo ir, tokį karštą ištraukę, ant suolo abiem rankom stipriai kočiodavo, vėl merkdavo į karštą vandenį, vėl traukdavo... Taip veliami mezginiai pasidarydavo storesni, stipresni, šiltesni. Vaikų darbai buvo pagirdyti karves, prinešti malkų, kūrenti pečių. Žiemos pradžioje raugdavom kopūstus, visą bačką. Mes su mama kopūstus valydavome, išpjaustinėdavome šerdis, tarkuodavome morkas, o tėtis šinkavo (specialiu įrankiu pjaustė) ir slėgė statinėje.

Stipriai prisnigus tėtis ištraukdavo mamai ir jos broliams iš lentų pagamintas slides, o mes, vaikai, apguldavome kalniukus su rogėmis, - Viktorija prisimena savo vaikystę. - Pas močiutę nuvažiavus laukdavo kiti darbai, niekuo nesiskyrę nuo mamos vaikystės - pešdavom žąsis ir kimšdavom pagalves, aižydavome pupeles ir „padėdavome“ verpti.


Po darbų laukdavo grikių blynai ir visą žiemos jaukumą vainikuojanti gilių kava su medumi. Gilių kavą močiutė pavirdavo piene, nukošdavo ir supilstydavo į didelius molinius puodelius, jau šiltus nuo pečiaus.


Šį tikros žiemos skonį išties ir stengiuosi atkurti - skrudindama giles kaskart savo babūnėlę ir prisimenu, jausdama didžiulį dėkingumą už šią savo dalį. Vaikystės jaukuma iki šiol padeda įveikti ne tik trumpų dienų tamsą, bet ir gyvenimo kalnelius“, - dalinasi Viktorija ir kviečia prisiminti stebuklingą savo vaikystės žiemų ramybę.



Gilių kava ruošiama iš lietuviškų Labanoro ąžuolų gilių, kurios verdamos, smulkinamos, skrudinamos taip, kaip tai buvo daroma prieš šimtus metų Lietuvoje ir visame regione. Tai galinga ir gardi kavos alternatyva. Laukinės gilės skrudinamos švelniai ir lėtai, kol įgauna prabangų pieniškos karamelės skonį.


Gilių kava ruošiama gali būti dviem būdais: pirmuoju, užpilame šaukštelį kavos vienam puodeliui verdančiu vandeniu ar pienu ir palaikome 5-7 minutes, kol tirščiai išbrinksta. Nukošus pilstome į puodelius, pagal poreikį saldiname (prisimindami, kad medų, norint išsaugoti jo vertingąsias savybes, verta dėti į nekarštesnį kaip 42 C temperatūros gėrimą). Antrasis būdas mažiau skubantiems - šaltu pienu užpilame šaukštelį puodeliui ir kaitiname ant lėtos ugnies, kol užverda. Leidžiame porą minučių pavirti, tada nukošiame, vėsiname ir gardžiuojamės.


O jei gilių kava jau ragauta, sriūbtelkit kiaulpienių, varnalėšų šaknų, cikorijos ar skrudintų morkų kavos - kiekviena jų išsiskiria savitu aromatu, skoniu, nuotaika. Atrasti raktą į savąjį žiemos jaukumą nėra sunku, tereikia leisti sau ieškoti, prisiminti ir... dalintis.





© Draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje www.dvarokavos.lt esančią vaizdinę ir tekstinę informaciją be MB „Užupių manufaktūra“ sutikimo. Kilus klausimams dėl šioje interneto svetainėje esančios informacijos panaudojimo, prašome kreiptis el. paštu info@dvarokavos.lt 

60 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page