Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su lietuvininkų tradicinio gėrimo – kafijos – gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. II pusėje. Miestuose ir dvaruose plito kafijos palaunagė, kuri apjungė senovinį pavakarių valgymą ir vokišką kavos popietės pakaitalą. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio, vadintas „palaunage“ (valgis tarp pietų ir vakarienės)“. Kafija buvo ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijos, miežių, kviečių ar rugių). Tokia kafijos valanda iš dvarų ir miesto kavinių ilgainiui persikėlė į lietuvininkų namus.
Wannagat fondas. Šilutės Hugo Šojaus muziejus.
Kalbant apie kafijos gėrimo tradicijos atsiradimą Mažojoje Lietuvoje, būtina pažymėti, kad ši Lietuvos dalis XVI-XIX a. buvo Prūsijos valstybės dalis. Į Prūsiją kavos pupeles laivais atgabendavo pirkliai. Tuomet pupelių kava ir šioje valstybėje buvo prabangos produktas, todėl XVIII a. Prūsijoje išpopuliarėjo cikorija, kaip brangios pupelių kavos pakaitalas.
Po Septynerių metų karo (1763 m. pasibaigė) siekiant sutaupyti valstybės iždo lėšas brangiai importuojamos prekėms, pavyzdžiui, kavos pupelėms, Prūsijos karalius Frydrichas II rado išeitį. Jis pastebėjo, kad kavos pakaitalu galėtų tapti šiek tiek kartoku skoniu pasižyminčios cikorijos. XVIII a. pabaigoje Prūsijoje imta gausiai sodinti šį augalą. Tad Mažojoje Lietuvoje, kuri buvo Rytų Prūsijoje, taip pat imta gausiai auginti ir gerti balintą pienu cikorijų kavą, vietinių gyventojų vadintą kafija.
Žvejė mala kavą. Jurgis Dovydaitis 1932 m. ©Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Pavadinimas kilo nuo vokiško žodžio „Kaffee“. F.Kuršaičio (Kurschat) sudarytame „Vokiečių-Lietuvių kalbų žodyne“: „Kaffee, der, Kaffeetrank, kafija.K.trunken, kafijos gerti; Kaffeebaum, der, kafijos medis, Kaffeebohne, die, kafijos pupa. kafebonė; Kaffeehaus, das, kafijos butas“). Ilgainiui šis tarmiškas kavos pavadinimas prigijo ir vietinių gyventojų vartojamas iki šiol.
XIX a. Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje buvo spausdinami straipsniai apie kavos atsiradimą ir pan. Tai rodo, kad tuo metu kafija jau buvo gerai žinomas gėrimas, o XIX a. pabaigoje – kasdienio lietuvininkų valgiaraščio dalis. 1885 m. laikraštyje „Tižės keleivis“ (Meijį 29, Nr. 22) A. Kurschat straipsnyje „Apie kafiją“ rašo: „Kafija yra gėrims, kurs ne tik tai kone wisose Szalyse ant Žemės, bet wisokiu kitu Žmonių, bagocziausuju Palocziuje kaip ir prasczausiuju sawo Buteliuose arba ir Karczemoje wartojamas yra“.
XIX a. kava (kafija) ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų: džiovintų ir spragintų ąžuolo gilių, morkų, cikorijos, miežių, kviečių ar rugių. Tačiau populiariausia išliko cikorijų kava, nors ir ji ne visiems buvo prieinama. Kukliau gyvenusiose šeimose cikorijų kafiją keitė balinta miežinė kava. Turtingesniuose namuose ypatingomis šeimos ar religinių švenčių progomis buvo mėgaujamasi ir Vokietijoje gyvenusių giminaičių atsiųstų kavos pupelių kafija.
Džiovintus produktus kavai skrudindavo ant krosnies specialioje skrudintuvėje su dangteliu ir maišomąja mentele, paskrudintus susimaldavo fabrikine mašinėle. Kafija buvo saldinama, balinama pienu, prie gėrimo buvo patiekiami keksai ir biskvitai, vofeliai, krafai (spurgos), naminis pyragas. Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą. Vaikai ir suaugusieji kafiją gerdavo per pusryčius, priešpiečius, pavakarius su duona ir taukais, spirgais, o XX a. – ir su valcuotų kvietinių miltų ar tarkuotų bulvių sklindžiais. Kafija lietuvininkai užsigerdavo ir skanaudami šiupinį.
Senais laikais lietuviai, žemaičiai per pusryčius valgydavo sriubą, košę, nes reikėdavę pasistiprinti prieš ūkio darbus, o Mažojoje Lietuvoje vadinamoji zupė (nuo vokiško žodžio „Suppe“, reiškiančio sriubą) buvo išstumta ir į madą atėjo buterbrodai (vok. „Butter“ – sviestas, „Brot“ – duona) geriant kafiją.
Laikui bėgant kafija tapo bene svarbiausiu lietuvininkų gėrimu. Kafijos valanda, lietuvininkų vadinama „palaunagės studa“, buvo nerašyta taisyklė, įprotis kiekvienoje šeimoje popietę susėsti prie stalo ir pasimėgauti šiuo gėrimu. Tradicinis kafijos gėrimo kur nors verandoje, sode ar namuose laikas – 16 val.
XX a. Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė (1897–1978) aprašo, kaip ją, atėjusią pasisvečiuoti pas savo tantę (vok. „tante“ – teta), vaišindavo kafija: „Sau ir vyrui teta gėrimo įpildavo į didelį dubenį ir iš jo semdavo, o mažajai Ėvikei – į mažesnį induką“.
Rašytoja Ieva Simonaitytė Vanaguose. Fotografas / Kino operatoriusAleknavičius, Bernardas (1930-08-21 – 2020-11-29). ©Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka
Visą šeimą suburiantis popiečio kafijos gėrimas XX a. pradžioje tapo savitu lietuvininkų ritualu, bendravimo forma. Sekmadieniais po pamaldų (ypač mažesnėse parapijose) lietuvininkai, susirinkę parapijos namuose, prie kafijos puodelio aptardavo parapijos reikalus, pasidalindavo žiniomis, prisiminimais apie į Vokietiją pasitraukusius kaimynus, pagiedodavo už išėjusius.
Kafijos palaunagė susiformavo natūraliai apjungiant senovinę pavakarių valgymo tradiciją ir naujai susiformavusią tradiciją, savotišką angliškos arbatos gėrimo ir vokišką kavos popietės, pakaitalą (vok. „Kaffee und Kuchen“).
„Palaunagė – valgis tarp pietų ir vakarienės [latv. palaunadze] Pavakariai, pusdieniai, palaunagės buvo valgomi nuo seno. Tai žemdirbystės ciklo dalis, kai vasarą, esant ilgai dienai, trijų valgymų per dieną nebeužtekdavo. Mingės kaime prieš Pirmąjį pasaulinį karą tarp pietų ir vakarienės buvusiam „paludniui“ valgydavę duoną, sviestą, dešrą, kiaušinienę, kartais blynus, užsigerdami pašildytu alumi. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Pagėgių apylinkėse valstiečių namuose pavakariams – arbata, pyragas, paprasti ar mieliniai blynai, duona, kiaušinienė.“ (R. Laužikas).“
Paprastai kafijai buvo naudojami aukšti, siauroki puodeliai. Prie kafijos per paludienį visuomet būdavo pyragų, duonos su sviestu ir marmeladu, kepdavo vofelių (vaflių), krafų (spurgų – kvietinių miltų pyragėlių, keptų verdančiuose taukuose) (pasakoja Hanelorė Mencienė iš Rusnės). Agluonėnų kaimo gyventoja iš tėvo pasakojimų atsimena, kad 16-ą valandą jų šeimoje visada buvo geriama kava. Prisimena, kad tikros – kavos pupelių – kafijos iš karto po II pasaulinio karo iš viso nebuvo. Ji atsirado vėliau, bet ir tada buvo geriama tik per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas) ar sulaukus svečių.
XX am. III dešimt. Lietuvos spaudoje („Lietuvos aide“ ir kt.) rašoma apie kafijos pavakarius prie advento vainikų.
Tenka apgailestauti, kad vietinių Mažosios Lietuvos regiono gyventojų išlikę nedaug. Tačiau dabartinių lietuvininkų ir jų palikuonių prisiminimai, pasakojimai liudija, kad XX a. II pusėje jų šeimose buvo įprasta ruošti ir gerti kafiją ir tai buvęs ypatingas ritualas.
Pedagogės Birutės Servienės, kilusios iš Oplankio, Tauragės r., vaikystės prisiminimuose kafija – šventadieninis gėrimas: „Sekmadienį mus, vaikus, pažadindavo verdamos kafijos kvapas, kuris man iki šiol yra dieviškas. Kafijos visada buvo išverdama daug, nes šiuo kofeino neturinčiu gėrimu gali mėgautis visa šeima. Ir ryte, ir po sočių pietų, ir pavakariais.“ Birutė pasakoja, kad cikorijų kavai paruošti naudojamos mėlynai žydinčių trūkažolių augalų šaknys kasamos balandį ir gegužę. Kadangi tokiu metų laiku jos sunkiai atpažįstamos, trūkažolių augimo vietą, anot B. Servienės, reikia pasižymėti pagaliukais dar vasarą. Iškastos šaknys kruopščiai nuplaunamos, išdžiovinamos, pasmulkinamos ir paskrudinamos skardoje. Kad kava įgautų malonų karamelės aromatą, skrudinant įberiama cukraus. Išdžiūvusios šaknys dar susmulkinamos mėsmale.
Apie kafiją kalba kiekvienas šišioniškis. Mokytoja ir šišioniškių gyvenimo būdo žinovė Vaida Galinskienė iš Šilutės mena, kad šišioniškių namuose svečius visuomet pirmiausia pasitikdavo kafijos kvapas. Vaidos kaimynai gerdavo tikrą kavą, atsiųstą iš Vokietijos.
Šilutės kultūros centro archyvas
Šiandien kafijos palaunagės, kaip šeimos bendravimo tradicija, yra nykstantis kultūrinis reiškinys, nes yra pasitraukusi iš daugelio žmonių kasdienio gyvenimo. Siekiant išsaugoti šią tradiciją ir gaivinti kafijos gėrimo kultūrą, įvairios regiono bendruomenės, asociacijos, kultūros įstaigos, įmonės fiksuoja gyvas reiškinio formas, viešina tradiciją, organizuoja jai skirtus renginius, edukacinius kulinarinio paveldo užsiėmimus.
Gražia tradicija tapo vaišinimasis gilių ar cikorijų kafija kultūrinių renginių ir bendruomenių suėjimų metu. Tradicijos tąsai išlaikyti nuo 2019 m. kasmet birželio 26 dieną Mažosios Lietuvos regione rengiama Kafijos diena. Tai Šilutės kultūros centro iniciatyva, kuri apjungė nacionalinio kultūros kelio „Vėtrungių kelias“ partnerius ir kasmet regione organizuoja kafijos gėrimo tradicijai skirtą dieną, prie kurios prisijungė ir kitos regiono savivaldybės, jų kultūros įstaigos, organizacijos bei privačios įmonės. Tą dieną besisvečiuojantys šiame regione kviečiami užeiti į kavines pažymėtas „Kafijos dienos“ ženklu ir jose paragauti, pasimėgauti šiuo tradiciniu lietuvininkų gėrimu. Kafijos dienos vyksta visame etnografiniame regione: Klaipėdos mieste, Neringoje, Juodkrantėje, Smalininkuose, Viešvilėje, Klaipėdos rajone, Drevernoje, Agluonėnuose, Pagėgiuose, Mociškiuose, Šilutėje, Rusnėje, Kintuose. Kafijos dienų iniciatyvoje kasmet dalyvauja apie 20 kavinių.
Šilutės kultūros centro archyvas
Šiandien vietos žmonės (bendruomenės, verslininkai, kultūros bendruomenė) didžiuojasi ir visapusiškai puoselėja savo krašto tradicijas. Puikus to įrodymas yra aktyvus senųjų krašto tradicijų palaikymas ir jų pritaikymas, integravimas į šiandienines tradicijas.
Šiandien beveik visuose bendruomenių susiėjimuose, šventėse, kultūros renginiuose, jau tapo tradicija vaišintis ne kava ar arbata, o tradicine gilių arba cikorijų kafija.
Drąsiai galima teigti, kad senoji „kafijos stundos“ arba „kafijos palaunagės“ tradicija dabar tapo nauja, tačiau sava ir savita vietos žmonių bendravimo forma. Tai puikus pavyzdys, kaip pasikeitus senojo papročio funkcijai gimsta nauja tradicijos raiškos forma, atliepianti šiandienos vietos bendruomenės poreikius. Kafijos palaunagės tradicija naujai „atrandama“ ir tampa aktualia šiandienos vietos gyventojams, kuriantiems tvarią ir bendruomenei palankią aplinką, siekiantiems puoselėti sveiką gyvenseną ir stiprinti socialinius bendruomeninius ryšius.
2024 metais Mažosios Lietuvos regionui būdinga kafijos gėrimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo nacionalinį sąvadą. Paraiškos rengėjas Šilutės kultūros centras, partneriai asociacija Šilutės kraštotyros draugija ir Lietuvininkų bendrija.
ŠALTA SKRUDINTŲ MORKŲ KAFIJA
Tradicijos įkvėptas vasaros gėrimas – be kofeino, bet su istorija.
Vienam puodeliui jums reikės:
- 2 valgomieji šaukštai tarkuotų skrudintų morkų
- 200 ml karšto vandens
- 1–2 šaukšteliai cukraus pudros (arba medaus, jei norisi natūraliau)
- Ledo kubeliai (4–5 vnt.)
Gaminimo eiga:
Sutarkuok morkas (smulkiai) ir paskrudink ant sauso paviršiaus (keptuvėje), kol paruduos ir
pasklis saldus, karamelizuotas kvapas (~5–7 min. ant vidutinės ugnies). Arba naudokite DVARO KAVŲ morkų kavą. Sudėk skrudintas morkas į puodelį ar indą ir užpilk karštu vandeniu. Uždengus palaikyk 10–15 minučių, kad morkos pritrauktų. Perkošk, pasaldink gautą gėrimą cukraus pudra (arba kitu saldikliu pagal skonį). Atvėsink iki kambario temperatūros, tada supilk į stiklinę su ledukais. Papildomai galima įdėti mėtos lapelį dėl gaivumo.
Parengė Jūratė Pancerova, Šilutės kultūros centras
