Įvairiose šalyse gyvenęs, sveikatingą gyvenimo būdą propagavęs ir medicinos daktaro diplomą turėjęs Jonas Basanavičius auszrą kasryt, kaip pasakojama, pasitikdavo su gilių ir kitų skrudintų šaknų kava.
Įprastą pupelių kavą jis keitė kavos alternatyvomis dėl jį kamavusio aukšto spaudimo, širdies perplakimų ir kitų sveikatos nesklandumų.
(N. Nezabitauskis, „Basanavičius“, 1938 m).
Šaltiniuose minima, kad dar 1485 m. Europos gydytojai oficialiai rekomendavo kiaulpienių šaknis ir lapus sveikatiniui palaikyti.
Skrudinti kiaulpienių šaknis, kaip kavos pakaitalą, Europoje pradėta maždaug XVIII a. pabaigoje ir XIX amžiuje. Tai ypač išpopuliarėjo ekonominių krizių ir karų metu (Napoleono blokados laikotarpiu ar per Pasaulinius karus), kai tikros kavos pupelės buvo brangus, sunkiai pasiekiamas prabangos produktas.
Cikorija ant europiečio kasdienio stalo atsiranda jau XVII a.
Kad skrudinamos šaknys savo skoniu primena kavą, tikriausiai, atrasta jau tik formuojantis naujam įpročiui ir augant pupelių kavos poreikiui.
Nors manoma, kad pirmiausia cikorija su pupelių kava pradėta maišyti Olandijoje, tačiau 1801 m. laikomi oficialia cikorijos kavos pradžia, kai Prancūzijoje, Napoleonui paskelbus importinių prekių blokadą, ji pristatyta kaip kavą galintis pakeisti gėrimas. Beje, tarptautinis pavadinimas chicoree ir yra kilęs iš prancūzų kalbos.
Skrudinti varnalėšų šaknis ir vartoti jas kaip kavos gėrimą Europoje pradėta panašiu laiku kaip ir kiaulpienes – XVIII a. pabaigoje.
Varnalėšų kava tapdavo itin populiari karo ar nepritekliaus metais, ypač Anglijoje, Prancūzijoje bei Vokietijoje. Įdomu tai, kad D. Britanijoje iki šiol mėgiamas tradicinis istorinis gėrimas „Dandelion and Burdock“, fermentuotas kiaulpienių ir varnalėšų šaknų ekstraktas Europoje geriamas nuo XIII amžiaus.
Lubinų kavos kelionė iš Lietuvos pievų į Europos kavos istoriją išties spalvinga. XIX a. Pietų Tirolyje iš lubinų buvo ruošiama „Altreier Kaffee“ – kava, gimusi iš stokos ir išradingumo.
Savo lubinų kavos versiją turėjo ir vokiškai kalbantys kraštai – nuo Austrijos, Šveicarijos iki Vokietijos kaimiškų regionų, kur lubinų kava buvo žinoma tokiais vardais kaip Schwäbischer Kaffee, Bauernkaffee ar Gartenkaffee.
Italijoje miežių kava, vadinama „Caffè d'orzo“ (arba tiesiog orzo), taip prigijo, kad tapo neatsiejama kultūros dalimi, net buvo sukurti specialūs kavinukai – orzieras (panašūs į moka kavinukus), skirti būtent miežiams virti. Šiandien Italijos kavinėse šalia klasikinio espreso visuomet galima užsisakyti orzo espreso arba vaikams skirto orzo kapučino.
