Elnias devyniaragis – vienas seniausių lietuvių tautosakos vaizdinių, kurio ištakos siekia laikus, kai žmogaus gyvenimą ir pasaulio tvarką lėmė metų kaita ir gamtos ritmai. Poledynmečiu Lietuvos teritorijoje klajojusios elnių kaimenės buvo svarbios pirmiesiems čia apsigyvenusiems žmonėms, todėl elnio pėdsakų išliko ne tik archeologijoje, bet ir dainose bei mitiniuose pasakojimuose.
Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų, dažnai lygintas su gyvybės medžiu ir daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasinį), mirtį ir kūrimą. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės. Devyniaragis ir šiandien prisimenamas artėjant Saulėgrįžai – kaip tylus senosios atminties nešėjas, jungiantis žemę ir dangų, tamsą ir šviesą, pabaigą ir pradžią.
