Žiema mūsų protėviams buvo metas pagaliau neskubant pabendrauti, pamatyti vienas kitą, perduoti iš kartos į kartą pasakojamas pasakas ar giminės istorijas. Išmintingi mūsų senoliai vadovavosi nuostata, kad žiemos švenčių laikotarpiu negalima dirbti jokių sunkių darbų,
o nusileidus saulei stoja laikas, skirtas poilsiui ir bendravimui.
Jei šią nuostatą ignoruosi, pristos prie tavęs laumės, mat šiuo metu jos ieškosi darbo visiems metams.
Rankdarbiai ir žaidimai lauke ir aplink pečių buvo stipriausia šeimą vėl iš naujo surišanti jėga.
„Žiedo dalijimas“
Kas atspės, kam rėškučiomis perduotas žiedas.
„Kirvelis“
Kambario viduryje padedamas daiktas, kurį apstojus dainuojamas dainos posmelis. Jį baigus pirmas pačiupęs daiktą laimi – gal prizą, o gal daiktą padėjusios prielankumą.
Vieni kitiems perduokite ant knygos besisukantį medinį „vilkelį“
Pas ką jis nukris, tam teks atlikti užduotį.
Jaunimas rengdavo „Vestuves“
Užrištomis akimis jaunuoliai spėliodavo apie „jaunikį“ ar „jaunąją“, taip buvo galima ne tik smagiai prisijuokti, bet ir išsirinkti būsimą porą.
Į lauką išeidavę persirengėliai – kalėdotojai ir blukvilkiai
lankydavo sodybas, linkėdavo gero derliaus, krėsdavo išdaigas, o Žemaitijoje tradiciškai iš namų į namus vilkdavo ir galiausiai sudegindavo blukį.
Žiemos žaidimai buvo ne tik pramoga – jie stiprino bendruomenės ryšius, leido jaunimui susipažinti,
į gyvenimą perkeldami metų rato simboliką.
